1611 m. vokiečių astronomas Kepleris paėmė du lęšio formos lęšį kaip objektyvą ir okuliarą, padidinimas akivaizdžiai pagerėjo, vėliau žmonės šią optinę sistemą laikė Keplerio teleskopu.

1757 m. Du Grand, tyrinėdamas stiklo ir vandens refrakciją bei dispersiją, sukūrė achromatinio lęšio teorinius pagrindus ir, naudodamas karūninius bei titnaginius stiklus, gamyboje naudojo achromatinius lęšius. Nuo tada achromatinis refraktorinis teleskopas visiškai pakeitė ilgąjį veidrodinį teleskopo korpusą.

XIX amžiaus pabaigoje, tobulėjant gamybos technologijoms, tapo įmanoma pagaminti didesnio kalibro refrakcinius teleskopus, o tada pasiekė kulminaciją didelio skersmens refrakcinių teleskopų gamyba. Vieni reprezentatyviausių buvo 102 cm skersmens Ekeso teleskopas, pagamintas 1897 m., ir 91 cm skersmens Ricko teleskopas, pagamintas 1886 m.

Refrakcinis teleskopas turi židinio nuotolio pranašumus, didelę plokštelės skalę, nejautrumą vamzdžio lenkimui, labiausiai tinka astronominiams matavimo darbams. Tačiau jis visada turi likutinę spalvą, tuo pačiu metu labai stipriai sugeria ultravioletinius ir infraraudonuosius spindulius. Nors didžiulė optinio stiklo liejimo sistema yra sudėtinga, 1897 m. pagamintam Yerkes teleskopui refrakciniam teleskopui plėtra pasiekė kulminaciją, ir per šį šimtą metų neatsirado didesnio refrakcinio teleskopo.